Indrė Genytė–Pikčienė. Vasarą Lietuvos pramonė pabaigė produkcijos šuoliu

Po nuosmukio pernai Lietuvos gamintojai šiemet demonstruoja atsparumą, augina produkcijos apimtis ir atranda plėtros galimybių net ir kertinėms eksporto rinkoms išliekant vangioms. Kuklesnius birželį ir liepą sekė produktyvus rugpjūtis: vasaros pabaigoje stebėjome energingą apdirbamosios gamybos apimčių šuolį.

Valstybinės duomenų agentūros duomenimis, apdirbamoji gamyba rugpjūtį sukūrė 3,1 proc. daugiau produkcijos nei liepą, o palyginti su pernai metų rugpjūčiu, stebėtas 6,5 proc. pagamintos produkcijos augimas.

Dar sparčiau augo apdirbamosios pramonės produkcijos apimtys, neskaitant naftos produktų perdirbimo. Vienos įmonės – „Orlen Lietuva“ – vaidmuo bendrojoje pramonės produkcijoje yra reikšmingas ir iškraipo rezultatus, tad sektoriaus sveikatą taikliau atspindi apdirbamosios pramonės be naftos produktų rodiklis. Taigi, pramonės produkcijos apimtys, neskaitant naftos produktų perdirbimo, šių metų rugpjūtį buvo net 7,6 proc. didesnės nei atitinkamą mėnesį prieš metus.

Nepaisant pabirusių bauginančių antraščių apie gresiančius automobilių pramonės gigantų gamyklų uždarymus, Lietuvos inžinerinės pramonės šakos kol kas demonstruoja sveikus plėtros rodiklius, o transporto priemonių, priekabų ir puspriekabių bei komponentų pramonės šaka – netgi viena iš lyderių pagal augimo tempus. Sėkmingą vasarą išgyveno ir dviženkliais tempais produkciją auginusi metalo gaminių pramonė bei kitų mašinų ir įrangos gamyba.

Jaučiamos Kinijos ir JAV subsidijų karų pasekmės, Kinijos plyno lauko investicijos į elektromobilių ir baterijų gamybą Europoje (Vengrijai plačiai šiam „Trojos arkliui“ atvėrus vartus) bei konkurencingumo spąstuose klimpstanti Vokietijos pramonė – Lietuvai ir kitoms Centrinės ir Rytų Europos valstybėms bent jau kol kas nebūtinai blogos žinios. Būtent šiame regione Vokietijos ir kitų pažangiųjų Europos šalių verslo flagmanai ieško konkurencingumo nišų ir galimybių efektyvinti pridėtinės vertės grandines.

Šiemet energingą atšokimą demonstruoja energetikai imlios gamybos šakos – chemijos pramonė (ypač trąšų gamyba), plastikų ir guminių gaminių gamyba. Spartų metinį šių veiklų produkcijos augimą lemia daugiau techniniai veiksniai – energetikos nešėjų kainų svyravimų paveikti kuklūs pernai metų rezultatai formuoja žemą palyginamąją bazę, kurią šiemet įmonės pranoko su kaupu.

Pagaliau įsibėgėjo medienos ir baldų pramonės šakos, drauge sukuriančios apie 18 proc. visos pramonės produkcijos. Europos centriniam bankui pradėjus karpyti palūkanų normas, cikliškai jautresni gamybos sektoriai pildo sandėlius ir ruošiasi naujai verslo ciklo pradžiai – investicijų ir vartojimo apetito atsigavimui.

Tiesa, nepaisant produktyvios vasaros pabaigos, gamintojų optimizmą niaukia vis dar miglotos eksporto rinkų atsigavimo perspektyvos ir ilgalaikis Europos pridėtinės vertės grandinių tvarumas. Apie du trečdalius pagamintos produkcijos eksportuojančiai apdirbamajai pramonei teks ir toliau ieškoti nišų, savo lankstumu ir apsukrumu „apibėgti“ konkurentus bei atrasti galimybių augti pučiant nepalankiems vėjams kertinėse eksporto rinkose, nes rugsėjis gerų naujienų neatnešė. S&P Global skelbiamas euro zonos pramonės pirkimo vadybininkų indeksas (PMI) rugsėjį smuko toliau ir sudarė 44,8 punkto. Šis rodiklis yra užšalęs žemiau 50 punktų ribos, skiriančios augimą nuo nuosmukio, nuo 2022 m. liepos.