Sparčiai augti – ne visada į sveikatą

Kalbėdami apie tikslus, verslo savininkai dažnai mini spartų augimą, tačiau specialistai įspėja, kad nepamatuotas augimas smulkaus ar vidutinio verslo įmonę gali susargdinti, kartais – nepagydomai. Vaidas Lazauskas, Šiaulių banko Kauno regiono ir filialo Verslo klientų direktorius, pasakoja, kokiomis ligomis gali sirgti pernelyg sparčiai augantis verslas, kaip jas gydyti ir kaip visai išvengti.

„The Kauffman Foundation“ ir „Inc.“ žurnalas atliko tyrimą ir aiškinosi kaip sekasi kompanijoms, kurios prieš 5-8 metus pateko į leidinio sudaromą 5 000 sparčiausiai augančių bendrovių sąrašą. Paaiškėjo, kad du trečdaliai sąrašo bendrovių bankrutavo, sumažėjo arba buvo nepelningai parduotos.

Vaido Lazausko tyrimo rezultatai  nestebina.

„Spartų apyvartų augimą yra gan sudėtinga suvaldyti. Finansuodami sparčiai augančias įmones, bankai atlieka išsamią įmonės finansinę ir veiklos analizę.  Svarbu įvertinti ne vien tai, kad sandėlyje reikia prikaupti daugiau atsargų, bet ir tai, ar pakanka įrangos pajėgumų, ar tiekimo grandinė atlaikys didesnes apimtis, ar užteks su tiekėjais suderėtų kredito limitų, kiek papildomų žmogiškųjų resursų gali prireikti. Įmonės apyvartų augimą vienokiu ar kitokiu būdu reikia finansuoti. Jei bendrovė nesiskolino iš banko, jeigu akcininkai neįnešė papildomų lėšų augimui finansuoti, jeigu tiekėjai nesuteikė papildomų atidėjimų, dažniausiai reiškia, kad kažkuriame veiklos etape gali atsirasti trikdžių. Pavyzdžiui, įmonė gali pradėti vėluoti atsiskaityti su tiekėjais. Toli gražu ne visi tiekėjai nusiteikę geranoriškai laukti savo pinigų – kai kurie pradeda taikyti įvairias sankcijas.“

Anot pašnekovo, pavojingu laikomas toks augimas, kai įmonės apyvarta į viršų kopia kur kas greičiau už savo sektoriaus vidurkį.

„Bankui tai jau signalas atkreipti dėmesį, kas tokį spartų augimą lėmė. Dažnai pasitaiko, kad įmonė pasirašo sau nepalankių kontraktų, kurie trumpuoju laikotarpiu didina apyvartą, o ilgesniu –  gali atnešti nuostolių“.

Dažnai didelį SVV įmonių augimą lemia nauji pirkėjai.

„Besidžiaugdamas galimybe greitai ir daug parduoti, mažiau patirties turintis verslas ne visada įvertina naujojo pirkėjo finansinę situaciją. Tokie atvejai gali būti ypač skaudūs, jei verslas nediversifikuoja rizikos ir tampa priklausomu nuo vieno pirkėjo“, – sako V. Lazauskas.

Pasaulyje netrūksta pavyzdžių, kai itin greitas augimas palaidojo pačią įmonę ar bent jau jos ambicijas. 2007 m. mobiliųjų programėlių žaidimų rinką sudrebino „Zynga“ – jie pristatė žaidimą „Texas Hold‘Em Poker“ ir vieną populiariausių „Facebook“ žaidimų „Farmville“. Rinkoje, kurioje vyravo nuomonė, kad nemokami žaidimai yra itin prastos kokybės ir jų nė neverta siųstis, dominavo įmonės sukurti „Poker“ ir „Mafia Wars“. 2011 m. kompanija turėjo tiek pinigų, kad už 100 mln. USD pastatė savo duomenų centrą. Tačiau investuodama į įrangą „Zynga“ pamiršo apie inovacijas. 2015 m. pasigirdo kalbos apie pirmąją atleidimų bangą, tada buvo uždaryti duomenų centrai. Bendrovė vis dar veikia, tačiau nepriklauso žaidimų kūrėjų elitui. Jos įkūrėjas Markas Pincus pripažįsta  nesugebėjęs susidoroti su pernelyg sparčiu augimu. 

Apibendrindamas, V. Lazauskas sako, kad greitai augdama įmonė privalo įvertinti daug kompleksinių dalykų.

„Norint juos prognozuoti ir valdyti, nepakanka pardavimų ir rinkodaros patirties – reikia finansinių žinių ir disciplinos. Todėl prasidėjus sparčiam augimui, verta susėsti su stipriu finansininku. Jeigu SVV įmonės jo neturi, gali pagelbėti bankas“.

Ekspertas sako, kad antroji liga, kuria dažnai serga SVV – į verslo plėtros planą pamiršta įtraukti skyrių „Kaip pritraukti darbuotojus“.

„Iš patirties matome, kad dažnai įmonės nebūna apsvarsčiusios, iš kur ir kaip pritrauks naujų darbuotojų. Specialistų rasti sunku, ypač regionuose. Situacija rinkoje tikrai įtempta ir tokia rimta, kad bankas kartais net stabdo kai kurių projektų finansavimą, jei bendrovė nebūna rimtai apsvarsčiusi šio klausimo“, – apie pasekmes perspėja V. Lazauskas.

XVI a. pabaigoje Olandijoje atsirado pirmosios tulpės. Iš Turkijos atvežti brangūs retų tulpių svogūnėliai vietiniams verslininkams atrodė puiki investicija, reta gėlė galėjo kainuoti tiek, kiek metinė meistro alga ar namas. Investuoti susigundę olandai nevengė atiduoti visų santaupų, bankui įkeisti namų ar užstatyti verslo. Tulpių manija epogėjų pasiekė 1967 m. – augintojai prieš sodinimo sezoną ėmė kaupti svogūnėlius ir rinkoje jų liko dar mažiau, tuomet išaugo kaina ir poreikis. Tačiau emocinga rinka nepaveikė ekonomikos dėsnių: kuo daugiau žmonių sodino tulpes, tuo mažiau jos ėmė kainuoti, kai kurie apdairūs pirkliai sumanė parduoti savo tulpes, o paskui juos pasekė visa minia. Kainos čiuožė žemyn ir tulpių burbulas sprogo.

Pašnekovas sako, kad ir šių dienų verslas vis dar dažnai nemoka planuoti investicijų.

„Būna, kad SVV investicijoms į įrenginius ar nekilnojamąjį turtą naudoja įmonės apyvartines lėšas.  Dėl tokio elgesio per praeitą krizę nugrimzdo daugybė bendrovių, investavusių apyvartines lėšas į objektus, nesusijusius su tiesiogine veikla –  buvo populiaru pirkti ar statyti nekilnojamą turtą, – prisimena p. Lazauskas. – Dažnai neįtardama nieko blogo bendrovė iš apyvartinių lėšų nusiperka jai reikalingus įrengimus ar atlieka patalpų remontą ir tik vėliau pajunta, kad lėšų ima stigti įprastai veiklai vykdyti. Tokiais atvejais bankas padeda „atsukti“ situaciją – suteikiame kreditą investicijų refinansavimui, kad ilgalaikės investicijos būtų finansuojamos ilgalaikiais pinigais. Šios taisyklės svarbu laikytis, ji leidžia išlaikyti priimtinus mokumo rodiklius. Dabar mokumo rodiklius vertina ne tik bankai – finansines įmonės ataskaitas dažnai nagrinėja ir kliento esami bei nauji verslo partneriai, jų reikia dalyvaujant viešojo ir privataus sektorių pirkimų konkursuose. Faktas, kad teisingai sudėliota balanso struktūra reikalinga ne vien tik dėl priimtinų rodiklių“.

SVV sveikatai gali pakenti ir tai, kad įmonės nebūna pasiruošusios investicijoms.

„Bankai paprastai finansuoja didesnę dalį reikiamų lėšų, bet ne 100%. Vadinasi, bendrovė iš anksto turi sukaupti savo indėlį, tačiau dažnai apie tai nepagalvoja. Pasitaiko, kad tada nuosavai lėšų daliai finansuoti įmonė panaudoja apyvartines lėšas – taip problema nedingsta, tik būna nukeliama į netolimą ateitį.

Pašnekovas atskleidžia, kad dažnai tenka susidurti su verslu, kuris dėliodamas investicinį verslo planą pamiršta apgalvoti, kad reikės papildomų apyvartinių lėšų.

„Papildomų apyvartinių lėšų prireikia vykdant plėtrą, perkant naujus įrenginius, statant sandėlius ir pan. Dar pradinėje investicinio projekto ruošimo stadijoje verta pasišnekėti su verslo klientų vadybininku banke, kad tinkamai įsivertintumėte visus galimus finansavimo poreikius ir galimybes“, – pataria V. Lazauskas.

Banko ekspertas sako, kad vienas iš būdų spręsti finansines problemas – konsultuotis su bankais. SVV dažnai neturi visos reikiamos informacijos apie bankinius produktus ir negali tinkamai įvertinti, kuris finansavimo instrumentas įmonei tiktų geriausiai.

„Pasitaiko, kad verslininkai pasisemia pavyzdžių iš partnerių, kolegų ir, atėję į banką, prašo to paties. Labai retai pasitaiko, kad identiškas finansavimo produktas tiktų skirtingoms įmonėms. Bankų vadybininkai tai supranta, todėl procesą pradedame aiškindamiesi įmonės motyvus ir tikruosius poreikius, – teigia V. Lazauskas. – Geriausiai ateiti į banką be išankstinių nuostatų – tiesiog apgalvoti ir įvardinti, koks yra tikrasis įmonės poreikis, kokie įmonės planai, kur tiksliai bus panaudotos skolintos lėšos. Atvirumas ir aiškumas padeda greičiau parinkti konkrečiai įmonei tinkamiausias finansines priemones“.